Shqipėria nė Perandorinė bizante (Shek- IV-XIV). Principatat Shqiptare 9-10. Shqipėria nė shekujt e parė tė Mesjetės!

1. Shqipėria- provincė e Bizantit
Nė vitin 95, Perandoria Romake u nda nė dy pjesė tė veēanta e tė pavarura nga njėra-tjetra: Perandoria Romake e Perėndimit, me kryeqytet Romėn, dhe Perandoria Romake e Lindjes, ose siē quhet ndryshe Perandoria Bozante. Kryeqytet i kėsaj tė fundit u bė Kostandinopoja, e quajtur pėr nder tė perandorit tė Konstandin i Madh, themelues i saj mė 330. Provincat e Ilirikut, ndėr tė cilat  Prevali, Dardania, Epiri i Ri dhe Epiri i Vjetėr, iu bashkangjitėn Perandorisė Bozante, nė suazėn e sė cilės qėndruan pėr gati 10 shekuj. Pozita gjeografike nė kufi me Italinė e rriti sė tepėrmi rolin e kėtyre trevave nė kuadrin e Perandorisė Bozante. Ato u kthyen nė njė nyje komunikimi ndėrmjet Lindjes e Perėndimit. Njė rol tė tillė e favorizonte ekzistenca e porteve tė rėndėsishme dhe e rrjetit rrugor qė fillonte nga brigjet lindore tė Adriatikut e tė Jonit dhe shtrihej nė thellėsi tė gadishullit, duke lidhur me bregdetin qendra tė tilla tė rėndėsishme, si Nishi, Shkupi, Ohri, Kosturi, Selaniku, e vetė Kostandinopoja. Ashtu si nė shekujt e mėparshėm, Via Egnatia vazhdoi ta luante rolin kryesor tė komunikimit ndėrmjet provincave tė Perandorisė nė rrafshin horizontal. Me zotėrimin e kėsaj rruge lidhen njė sėrė betejash tė mėdha ushtarake qė u zhvilluan nė truallin shqiptar nė shekujt e mesjetės: Durrėsi, "metropoli i Ilirukut", ishte pa diskutim porti kryesor i Bizantit nė krahun perėndimor tė tij. Aty ndodheshin punishte dhe arsenale pėr pajisjen e ushtrisė dhe tė flotės perandorake. Megjithėse u dėmtua nga tėrmetet e viteve 345 e 518, qyteti u rimėkėmb e u pasurua me ndėrtesa tė reja publike e private. Nė Durrės u zhvillua njė shtresė e fuqishme e aristrokracisė civile, ushtarake e kishtare, qė luajti rol tė rėndėsishėm nė jetėn e qytetit e mė gjerė. Nė vitin 491njė pėrfaqėsues i saj arriti tė bėhej perandor i Bizantit, me emrin Anastasi I (491-518). Perandori Anastas bėri mjaft ndėrtime nė qytetin e tij tė lindjes. Ai ngriti hipodromin dhe muret e fuqishme rrethuese qė mund tė shihen ende sot dhe qė e bėnė Durrėsin tė papushtueshėm nė tallazet e shekujve. Pėrveē Durrėsit, njė numėr qytetesh e kėshtjellash u trashėguan nga periudha antike, si Shkodra, Lezha, Vlora, Bylisi, Berati (Pulkeropolis), Amantia, Butrinti, Adrianopoja (pranė Gjirokastrės)  etj. U krijuan edhe qytete tė reja si Skampini (Elbasani) dhe Onhesmi (Saranda). Por nė kushtet e reja historike, qė u karakterizuan pėrgjithėsisht nga kriza e jetės qytetare, njė pjesė e kėtyre qyteteve u rudhėn nė funksionet e tyre dhe mbijetuan thjesht si kėshtjella ushtarake ose si qendra kishtare, kurse kėshtjella tė tjera, si Onhesmi, Skampini, Amantia nuk pėrmenden mė pas shekullit VI.

2. Pėrhapja e krishterimit nė Shqipėri
Ndėr dukuritė mė tė rėndėsishme qė shoqėruan kalimin nė mesjetė ishte pėrhapja e krishterimit, qė u bė fe zyrtare nė kohėn e perandorit Kostandin (fillimi shek.IV). Krishterimi hodhi rrėnjė nė trevat e Ilirisė qysh nė shekujt e parė tė erės sonė. Si kudo, edhe kėtu vatra tė krishterimit u bėnė qendrat qytetare, ku u ngritėn bashkėsitė e para fetrare dhe vendet e kultit tė ri kristian. Me pėrsosjen e organizimit kishtar, nė qytetet kryesore u krijuan peshkopatat, qė e shtrinin juridiksionin e tyre nė gjithė krahinėn (dioqezėn). Peshkopatat u ngritėn nė qytetet mė tė mėdha e mė tė vjetra, si nė Lezhė, nė Bylis, nė Apoloni, nė Amantia, nė Aulona (Vlorė), nė Butrint, nė Adrianopojė, nė Finiq, nė Onhesėm, nė Nikopojė etj. Peshkopatat vareshin nga metropolitė, tė vendosura nė qendrat e provincave. Nė trevat shqiptare, nė shekujt IV-IX funksiononin metropolitė e SHkodrės (Prevali), e Shkupit (Dardani), e Durrėsit (Epiri i Ri), e Nikopojės (Epiri i Vjetėr). Kėto metropoli kishin pėrkatėsisht , 3, 5, 8 e 9 peshkopata varėse (sufragane). Peshkopėt e provincvave mblidheshin periodikisht, nėn kryesinė e metropolitit, nė sinodet provinciale, ku diskutohej dhe vendosej pėr ēėshtje qė kishin tė bėnin me besimin dhe me klerin lokal. Kursse metropolitėt dhe krerėt e peshkopatave mė tė rėndėsishme shqiptare merrnin pjesė nė koncilet ekumenike, ku diskutoheshin prebleme qė kishin tė bėnin me dogmėn e krishtere nė pėrgjithėsi dhe me hierarkinė e lartė kishtare. Kėshtu, nė koncilin e Efesit, mė 41, mori pjesė dhe metropoliti i Durrėsit, Eukariti, i shoqėruar nga varėsit e tij, peshkopėt e Apolonisė e tė Bylisit, si dhe metropoliti i SHkodrės. Ndonėse politikisht trevat shqiptare bėnin pjesė nė Perandorinė e Lindjes, nga pikėpamja kishtare ato u vunė nėn autoritetin e papės sė Romės. Pėr t'i forcuar lidhjet e tijh me kishėn e kėtyre vendeve, papa caktoi njė vikar (mėmkėmbės) tė pėrgjithshėm me qendėr nė Selanik, qė kishte pėr detyrė tė shuguronte peshkopėt e Ilirikut, tė kryesonte sinodet e provincave dhe tė zgjidhte grindjet kishtare, pėrveē rasteve tė rėnda, qė ishin nė kompetencė tė Romės. Nė shek.V u shtuan pėrpjekjet e Patrikanės sė Kostandinopojės pėr t'i shkėputur peshkopatat e Ilirikut Lindor nga Roma e pėr t'i futur nėn varėsinė e vet. Por kėto pėrpjekje ndeshėn nė kundėrshimin e papės dhe tė vetė peshkopėve vendės, tė cilėt e shquan pėr besnikėri ndaj Romės, veēanėrisht peshkopėt e Dardanisė. Perandori Justinian (527-565) me origjinė ilire, e njohu pushtetin e papės mbi kishėn e Ilirikut. Krahas Selanikut, ai ngriti njė vikariat tė dytė nė Shkup, afėr fshatit tė tij tė lindjes, Tauresium, qė e quajti Justiniana Prima. Kisha e Dardanisė dhe e Prevalit u vu nė varėsi tė kėtij tė fundit, ndėrkohė qė peshkopatat e Epirit tė Ri e tė Epirit tė Vjetėr vazhduan tė vareshin nga vikariati i Selanikut. Tė dy vikariatėt, i Shkupit dhe i Selanikut, mbetėn nėn autoritetin e papės sė Romės. Por gjendja ndryshoi krejtėsisht nė kohėn kur nė Bizant shpėrtheu e ashtuquajtura "lufta kundėr ikonave" (ikonoklastia) mė 70. Nė kėtė rast, peshkopėt e Ilirikut iu kundėrvunė politikės zyrtare bizante. Perandori ikonoklast, Leoni III, e shfrytėzoi kėtė rrethanė pėr ta shkėputur kishėn e Ilirikut nga Roma e pėr ta lidhur atė me Patrikanėn e Kostandinopojės (72). Megjithatė, mjaft peshkopė shqiptarė vazhduan edhe paskėtaj t'i mbanin lidhjet me Romėn. Periudha e hershme e krishterimit nė Shqipėri, pėrveēėsee nga dokumentet historike, dėshmohet edhe nga njė numėr i konsiderueshėm monumentesh kulti. Shprehja mė e arrirė e tyre janė bazilikat, mbeturina tė tė cilave shihen ende sot nė Skampė (Elbasan), Amantie, Ballsh, Mesaplik (Vlorė), Arapaj (Durrės). Pėr t'u veēuatr ėshtė bazikika e Butrinit, qė ruhet nė gjendje mjaft tė mirė. Kisha mė tė vogla paleokristiane janė zbuluar nė Tiranė, Lin (Pogradec), Paleokastėr (pranė Gjirokastrės), Jermė, Bylis etj. Ndėr dėshmitė mė me vlerė tė arkitekturės dhe tė artit paleokristian nė Shqipėri ėshtė Baptisteri i Butrinit. Ai renditet ndėr realizimet mė tė shquara nė fushėn e baptisterėve me planimetri qendrore. Salla e pagėzimit ka planimetri rrethore. Dy rrathė koncentrikė me 16 kolona e ndajnė sallėn nė tri unaza, nė qendėr tė tė cilave ndodhet vaska e pagėzimit. Kolonat janė marrė nga ndėrtesa antike. Nė Baptisterin e Butrinit si dhe nė pjesėn mė tė madhe tė bazilikave dhe tė kishave paleokristiane tė zbuluara nė vendin tonė ka gjetur zbatim tė gjerė teknika e mozaikut. Me tė janė zbukuruar sipėrfaqe tė tėra, lryesisht, dyshemetė. Nė kėta mozaikė mbizotėrojnė motivet zoomorfe, floreale dhe gjeometrike, karakteristikė e artit dhe e simbolikės kristiane.

3. Shqipėria nė kohėn e dyndjes sė popujve dhe tė vendosjes sė sllavėve nė Ballkan
Kalimi nga antiketi nė mesjetė u karakterizua nga ndryshime e pėrmbysje tė mėdha politike, social-okonomike, kulturore dhe etnike nė botėn e vjetėr. Ashtu si trevat e tjera ballkanike, edhe viset ilire nuk iu shmangėn goditjeve tė popujve "barbarė", qė kapėrcenin kufirin e Danubit e depėrtonin nė thellėsi tė jugut. Gotė, hunė, antė, herulė, gepidė, avarė, e mė nė fund edhe sllavė shkelėn gjatė shekujve V-VI Ilirikun dhe mbollėn kudo shkatėrrim e pasiguri. Perandorėt bizantė u pėrpoqėn t'i frenonoim sulmet barbare duke ngritur sisteme tė fortifikuara nė viset e rrezikuara. Perandori Justinian (527-565) ndėrtoi dhe rindėrtoi pėr kėtė qėllim 167 kėshtjella nė provincat e Prevalit, tė Dardanisė, tė Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr. Nga fundi i shek.VI, dyndjet e popujve, veēanėrisht ato avarosllave u intensifikuan sė tepėrmi. Duke ardhur nga veriu, sllavėt shpėrthyen nė Maqedoni, Trakė, Tesali, Atikė e Peloponez. Sulme tė izoluara sllave u bėnė edhe nė provincat ilire tė Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr. Si pasojė e tyre, njė numėr qyteetsh tė vjetra pėrfshirė edhe Durrėsin, u dėmtuan rėndė. Qyteti i Lezhės u mor nga sllavėt rreth vitit 590 dhe u mbajt prej tyre pėr disa vjet. Dyndjet sllave u shoqėruan me njė dukuri tė re, me atė tė kolonizmit sllav, qė njohu kulmin e vet gjatė sundimit tė perandorit HerakØØel (610-649). Perandoria Bizante u detyrua tė lejonte ngulitjen e masave sllave nė vise tė ndryshme tė Ballkanit. Pėr rrjedhojė, nė fillimet e shek. VII, mjaft treva si Dakia, Maqedonia, Traka e Peloponezi pėsuan ndryshime tė mėdha nė strukturėn e tyre etnike. Edhe bota e madhe ilire pėsoi rrudhje tė ndjeshme. Masa sllave u vendosėn nė viset e Ilirisė Veriore, kurse nė provincat ilire tė Prevalit, tė Dardanisė, tė Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr pati infiltrime grupesh tė vogla sllave, qė me kohė u tėrhoqėn pėrsėri ose u asimiluan. Sidoqoftė, burimet historike dhe gjetjet arkelogjike e pėrjashtojnė kolonizimin sllav tė kėtyre katėr provincave qė pėrfaqėsojnė hapėrsirėn etnike tė shqiptarėve gjatė mesjetės e deri nė kohėt e reja. nė Preval, i cili nė kohėt e mesme u quajt me emrat Diokle e Zetė, nė Dardani (Kosovė), nė Maqedoninė e sotme Perėndimore, nė Epirin e Ri (Arbanon) e nė Epirin e Vjetėr (Shqipėria e Poshtme), popullsia autoktone shqiptare pėrbėnte njė masė kompakte dhe homogjene. Por ishuj tė popullsisė sė vjetėr ilire vazhduan tė mbijetonin deri nė fund tė mesjetės edhe pėrtej kėsaj shtrirjeje, nė viset e Raguzės (Dubrovnikut), deri thellė nė Bosnjė e Hercegovinė, ose nė brezin Maqedoni-Tesali, nė kufi me Epirin. Deri nė fund tė periudhės osmane kėtu dėshmohen vendbanime masive shqiptare. Elementi shqiptar ka qenė nė jug tė Gjirit tė Artės, nė Etoli dhe nė Akarnani, ku edhe sot hasen gjurmė tė toponimisė sė vjetėr Shqiptare.

4. Shqiptarėt pasardhės tė ilirėve
Nė tė gjithė kėtė shtrirje gjeografike tė pėrfaqėsuar nga provincat e Prevalit, tė dardanisė, tė Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr, qė njihet si atdheu mesjetar i Shqiptarėve, mbi bazėn e elementit tė vjetėr ilir u zhvilluan proceset etno-gjenetike tė formimit tė popullit shqiptar. Bazuar nė lidhjet gjenetike tė shqipes me ilirishten si dhe me marrėdhėniet e shqipes me gjuhėt e vjetra greke-latine e trakorumune, shkenca ka arritur nė pėrfundimin se folėsit e hershėm tė asaj gjuhe, arbrit, kanė populluar njė trevė qė ishte nė kontakt me tė tria kėto grupe gjuhėsore dhe qė, pėr rrjedhojė, pėrputhet me trevėn ku ata banojnė ende sot. Ky pėrfundim mbėshtetet edhe nga tė dhėnat e arkeologjisė. Kultura e hershme materiale e shqiptarėve (arbėrve), e njohur pėrgjithėsisht me emrin "kultura e Komanit", sipas emrit tė fshatit, ku u gjetėn mė 1898 gjurmėt e saj flet qartė pėr vazhdimin e traditave ilire dhe pėr marrėdhėnie tė pandėrprera me kulturėn romane-bizante tė epokės sė kapėrcimit nga lashtėsia nė mesjetė. Gjurmė tė kulturės arbėrore tė Komanit janė gjetur sė fundi edhe nė rrethet e Lezhės, tė Krujės, tė Tiranės, tė Mirditės, tė Pukės, tė Matit, tė Kukėsit, tė Ohrit etj. Sė fundi, vetė emri i shqiptarėve tė hershėm, i arbėrve (lat. Albani, greq. Arbanoi) e ka origjinėn te fisi ilir me tė njėjtin emėr, qė Ptolemeu, gjeograf i shek.II e lokalizon nė viset midis Durrėsit e Dibrės. Po kėshtu, historiani bizantin i shek.XI, Ataliati, njofton se banorėt e kėsaj treve me rėndėsi tė veēantė gjeostrategjike vazhdonin tė quheshin arbėr (arbanoi) edhe nė kohėn e tij. Ky emėr u pėrgjithėsua edhe pėr popullsinė shqiptare tė trevave tė tjera qė mė parpara emėrtohej sipas emrave tė krahinave ose tė qyteteve. Burimet historike tregojnė se viset shqiptare gjatė mesjetės shtriheshin nga Gryka e Kotorrit nė veri, deri nė Gjirin e Artės, nė jug. Tė gjitha ato treva nė atė kohė pėrfshiheshin nėn emėrtimin Arbėria (Albania).

5. Riorganizimi administrativ i trojeve shqiptare. Shqipėria dhe Mbretėria Bullgare (shek.IX-X)
Pas dyndjeve sllave nė ballkan, Shqipėria, ndonėse mbetej gjithnjė provincė bizante, i humbi lidhjet tokėsore me Perandorinė. Nė kėto kushte, nė qytete ose jashtė tyre po zhvilloheshin struktura autonome tė qeverisjes,  qė pėrfaqėsoheshin nga fisnikėt e qyteteve (arkondėt) dhe nga bujaria e fshatit. Por nga fillimi i shek.IX, situata politike nė Perandorinė Bizantine ndryshoi. E ēliruar nga presioni i arabėve nė Lindje, ajo i drejtoi sytė nga provincat e saj perėndimore, si Italia e Jugut, Dalmacia e Shqipėria, qė qenė bėrė objekt i sulmeve arabe, bullgare e franke. Pėr kėtė arsye, duke filluar nga ajo kohė, Perandoria Bizantine e forcoi praninė e saj nė kėto provinca nėpėrmjet riorganizimit tė tyre administrativ dhe krijimit tė provincave ushtarake, themave. Trevat shqiptare u pėrfshinė nė themat e Durrėsit (shtrirja Tivar-Vlorė) tė Nikopojės, qė mbėrrinte deri nė Gjirin e Korintit, e tė Selanikut, qė pėrfshinte edhe viset lindore shqiptare (tė Madeqonisė sė sotme Perėndimore) dhe atė tė Kosovės. Mė vonė kėtu u krijua njė themė e re, ajo e Shkupit. Nė krye tė themės qėndronte njė funksionar i lartė bizantin, strategu, i veshur njėherėsh me pushtet ushtarak e civil. Strategu i themės sė Durrėsit dhe ai i Nikopojės quheshin edhe dukė. Nėn urdhrat e tyre ishte njė aparat i tėrė nėpunėsish ushtarake e civilė qė shėrbenin nė qendėr e nė bazė. Organizimi i ri i themave synonte tė konsildonte forcėn ushtarake bizantine nėpėrmjet krijimit tė njė ushtrie tė rekrutuar nė vend, nga radhėt e stratiotėve (bujqve-ushtarė) qė kishin tė drejtėn e shfrytėzimit tė njė parcele toke kundrejt kryerjes sė shėrbimit ushtarak. Integrimi i forcave vendėse nė ushtrinė e themės sė Durrėsit bėri qė shumė fisnikė shqiptarė tė ngjitnin shkallėt e karrierės ushtarake dhe tė arrinin poste tė larta, deri nė atė tė strategut. Regjimi i themave nė Shqipėri nėnkuptonte marrėdhėnie tė caktuara tė pushtetit qendror bizantin me forcat dhe me strukturt vendėse. Shqiptarėt do tė jepnin ndihmesė ushtarake pėr tė mbrojtur, nė emėr tė perandorisė, nė radhė tė parė trevat e tyre. Nė tė njėjten kohė ata liroheshin nga detyrimet kryesore fiskale kundrejt arkės perandorake dhe ē'ėshtė mė kryesorja, fitonin njė shkallė tė lartė autonomie politike. Megjithėse qėllimi kryesor pėr tė cilin u ngritėn themat e Perėndimit ishte frenimi i ekspansionit tė shtetit bullgar, ky i fundit, nga gjysma e shek.IX e sidomos nėn sundimin e car Simeonit (893-927), ankesoi dora-dorės territore tė Tesalisė, tė themės sė Nikopojės dhe tė themės sė Durrėsit. Pas Simeonit qe car Samueli (976-1014) qė i dha Mbretėrisė Bullgare shtrirjen e saj mė tė gjerė. Aty nga viti 990 Samueli pushtoi qytetin e Durrėsit. Pastaj ai vuri nėn kontroll edhe krahinėn e Dioklesė. Princi i saj Gjon Vladimiri pranoi tė njihte pushtetin e carit bullgar, dhe si provė basnikėrie u martua me Kosarėn, vajzėn e Samuelit. Me ardhjen nė fron tė perandorit Bazili II, Perandoria Bizantine kaloi nė sulm nė tė gjtiha frontet. Mė 1105 patrici durrsak Gjon Krisili, pasi mori njė sėrė premtimesh, ia dorėzoi qytetin e tij perandorit bizantin. Po atė kohė Samueli e humbi kontrollin mbi Dioklenė. Mė 1018 mbeturinat e fundit tė forcave bullgare, tė komanduara nga djemtė e Samuelit (cari bullgar ndėrkohė kishte vdekur), pėsuan afėr Beratit disfatėn pėrfudimtare nė luftė bizantinėt. Kjo ngjarje shėnoi rivendosjen e pushtetit nė trevat shqiptare.

11. Shqipėria nė Shek. XI-XII

1. Zhvillimi i marrėdhėnieve feudale. Fisnikėt shqiptarė
Kapėrcimi i mijėvjeēarit tė parė u karakterizua nga ndryshime tė thella nė strukturat ekonomike e sociale tė shoqėrisė shqiptare. Si rezultat i njė procesi qė vazhdonte prej kohėsh, nė shek.XI ishte krijuar njė klasė pronarėsh tė mėdhenj (dinatėt), qė pėrbėhej nga pjesėtarė tė aristrokacisė civile dhe tė klerit. Ndėrkohė, nė krahun tjetėr qe shtuar masa e pronarėve tė vegjėl dhe e bujqėve ushtarė (stratiotė), qė pėr njėren ose pėr tjetrėn arsye i humbnin pronat e tyre dhe detyroheshin tė vendoseshin nė pronat e dinatėve e t’i punonin ato si qiramarrės (mortites) ose si punėtorė me mėditje (mistotes). Procesi i fedualizmit u pėrshpejtua sė tepėrmi me zbatimin e institucionit tė pronjės nga shteti bizantin. Pronja pėrfaqėsonte njė numėr tė caktuar ekonomish fshatare qė perandori bizantin me anė tė njė diplome tė posaēme (krysobullė) ia jepte njė personi pėr pėrdorim.Zotėruesi i pronjės kishte tė drejtė tė mbante pėr vete njė pjesė tė detyrimeve qė bujqit e pronjės sė tij mė pėrpara ia dotėzonin shtetit. Nga ana e tij, pronjari ishte i detyruar qė, pėr sa kohė mbante pronjėn, tė kryente bashkė me trupėn e tij shėrbim ushtarak pėr perandorin. Nė Shqipėri, format e para tė pronjės dėshmohen qė nė fillimet e shek.XI. Dokumente tė tjera tė mėvonshme vėrtetojnė se marrėdhėniet feudale kishin pėrparuar nė zonat bujqėsore tė vendit, nė fushėn bregdetare perėndimore si dhe nė krahinėn e Devollit, nė atė tė Dibrės, tė Kosovės etj. Kėtu pėrmenden gjithnjė e mė shpesh bujarė nga familjet Skurra, Arianiti, Muzaka, Vrana etj., qė ngjitėnshkallėt mė tė larta tė karrierės ushtarake nė provincė e nė qendėr. Kėshtu, aty nga viti 1001 patrici David Arianiti ishte caktuar strateg i Selanikut. Njė i afėrm i tij, Kostandin Arianiti, me titullin magistėr, rreth vitit 1050 kryente detyrėn e komandantit tė provincave perėndimore, kurse durrsaku Gjon Vrana, mė 1185, ishte dukė i themės sė Durrėsit. Njė bujar nga Muzakajt e Oparit aty nga viti 1080 bėnte pjesė nė rrethin e komandantėve mė tė besuar tė perandorit bizantin Aleski I Komnen. Perandorėt bizantinė u dhanė bujarėve shqiptarė pronja, privilgje, si edhe tituj nga mė tė lakmueshmit. Ndonjė familje shqiptare, si p.sh., jo e princėrve tė Arbirit, nė shek.XIII, e Skurrajve, e Topijave dhe e Shpatajve tė Epirit, nė shek.XIII-XV, arritėn tė krijonin edh lidhje familjare me dinastitė perandorike bizantine si dhe me dinastitė perėndimore. Zhvillimi i marrėdhėnieve feudale u shoqėrua edhe me tronditje tė mėdha sociale. Gjatė gjithė shek.XI shqiptarėt morėn pjesė nė njė varg kryengritjesh qė drejtoheshin kundėr politikės fiskale tė shtetit bizantin. Herė-herė kėto lėvizje merrnin karakter tė hapur politik. Kėshtu, mė 1043 shqiptarėt u bashkuan me kryengritjen e strategut bizantin tė Sicilisė, Gjergj Maniakut.

2. Normanėt dhe kryqėzatat nė Shqipėri
Nė gjysmėn e dytė tė shek.XI pozita e jashtme e Shqipėrisė pėsoi njė ndryshim tė madh nė varėsi me ngjarjet qė po zhvilloheshin nė Perėndim, posaēėrisht nė Itali. Nė vitin 1071, nėn goditjen e nomanėve, Perandoria Bizantine u detyrua tė braktiste pėrgjithmonė zotėrimet e saj nė Sicili e nė Italinė e Jugut. Nėn drejtimin e prijėsit tė tyre Robert Guiskardit, normanėt krijuan aty njė mbretėri tė fortė qė zbatoi menjėherė politikėn e pushtimeve nė Lindje. Shqipėria, qė pėrbėnte kufirin perėndimor tė Perandorisė Bizantine,  merrte pėr normanėt e Sicilisė funksionin e njė kryeure ekspansionin e tyre nė Ballkanin bizantin. Nė pranverėn e vitit 1081 ushtritė normane, tė komanduara nga Robert Guiskardi dhe djali i tij Boemundi, zbarkuan nė bregdetin shqiptar dhe pushtuan njėrėn pas tjetrės Vlorėn, Kaninėn, Orikumin, Bylisin e Butrintin. Prej kėndej, normanėt iu drejtuan Durrėsit dhe e rrethuan atė nga toka dhe nga deti. Nė tetor tė atij viti mbėrriti nė Shqipėri vetė perandori bizantin Aleksi I Komnen, i cili i sulmoi forcat normane nė njė vend tė hapur afėr Durrėsit. Bizantinėt pėsuan njė disfatė tė rėndė. Perandori ALeks Komneni, sė bashku me dukėn e Durrėsit e me mbeturinat e ushtrisė sė tij, u tėrhoq nė drejtim tė Ohrit, ndėrkohė qė mbrojtja e ushtrisė sė tij, u tėrhoq nė drejtim tė Ohrit, ndėrkohė qė mbrojtja e Durrėsit iu besua komandantit shqiptar tė Arbanonit (treva midis Durrėsit, Dibrės e Ohrit). Por, nė shkurt tė vitit 1082, qyteti ra nė dorė tė normanėve, si rezultat i tradhtisė sė kolonėve venecianė qė ndodheshin nė qytet. Paskėtaj ushtritė normane u lėshuan nė drejtim tė lindjes, por sa mė shumė pėrparonin nė thellėsi tė vendit, aq mė tepėr dobėsohej forca e tyre goditėse dhe aq mė shumė fuqizohej qėndresa e ushtrive bizantine tė ndihmuara nga popullsia vendėse. Kėshtu, nė vitin 1084, Robert Guiskardi ishte i detyruar tė tėrhiqte trupat e tij nga Shqipėria. Mė 1107, normanėt e Iztalisė sė Jugut, nėn komandėn e Boemindit, pushtuan pėrsėri bregdetin shqiptar. Nė atė rast krahina e Arbanotit u bė vatra kryesore e qendresės. Normanėt edhe kėsaj radhe u tėrhoqėn. Rreth njė shekull pas ekspeditės sė tyre tė parė, normanėt bėnė pėrpjekjen e fundit pėr tė pushtuar Perandorinė Bizantine (1185). Atė kohė marrėdhėniet e shqiptarėve me Bizantin ishin nė krizė tė thellė dhe fushata e normanėve zhvillohej nė njė terren tė favorshėm. Qysh pėrpara fillimit tė ekspeditės, banorėt e Vajenetisė (Ēamėrisė) kishin ngritur krye kundėr perandorit bizantin. I pakėnaqur ndaj kėtij tė fundit, strategu shqiptar i Durrėsit, Gjon Vrana, ia dorėzoi pa luftė qytetin mbretit norman Guljelmi II. Tė njėjtėn gjė bėnė me Selanikun luftėtarėt nga Kunavia e Arbanotit, qė qenė caktuar pėr mbrojtjen e tij. Fushata e vitit 1185, ndonėse pėrparoi mė shumė se tė tjerat, nė fund tė fundit pėrfundoi edhe ajo me tėheqjen e forcave normane nga Shqipėria. Por me atė rast u pa qartė se pushteti bizantin nė Shqipėri ishte dobėsuar si asnjėherė.

3. Gjendja kishtare nė Shqipėri
Qė nga shek.VIII, tė gjtiha peshkopatat shqiptare u vunė nė varėsi tė Patrikanės tė Kostandinopojės. Megjithatė, disa nga kėto i ruajtėn marrėdhėniet me Romėn. Kjo vlen nė mėnyrė tė veēantė pėr peshkopatat e Dioklesė. Nė kuadrin e pėrpjekjeve tė tyre pėr pavarėsi nga Bizanti, princėrit e Dioklesė i pėrkrahėn pėrpjekjet e kishės sė atjeshme pėr t'u shkėputur nga Kostndinopoja e pėr t'u lidhur me Papatin. Nė kėtė mėnyrė, ndarja pėrfundimtare e kishave e vitit 1054, nė kishė katolike tė Perėndimit dhe nė kishė ortodokse tė Lindjes, i gjeti peshkopatat diokleate tė Tivarit, tė Ulqinit, tė Shkodrės, tė Pultit, tė Drishit tė lidhura administrativisht me Papatin. Selitė peshkopale nė fjlaė u vunė nėn varėsinė e Tivarit, qė u ngrit nė rangun e kryepeshkopatės. Duke u nisur nga Dioklea, riti katolik filloi tė pėrhapej edhe ndėr treva tė tjera qė tradicionalisht kishin qenė tė lidhura me kishėn e Kostandinopojės. Nė gjysmėn e dytė tė shek.XII rezulton se edhe Peshkopata e Arbrit (Arbnotit) kishte kaluar me papėn. Riti katolik u pėrhap edhe nė viset e Dardanisė sė vjetėr (Kosovė e Maqedoni Veriperėndimore), qė deri nė atė kohė kishin qenė nė varėsi tė kryepeshkopatės sė fuqishme bizantine-ortodokse tė Ohrit. Duke filluar nga viti 1204 aty dėshmohet prania e kishave katolike-romane si nė Prizren, nė Shkup, nė Graēanicė, nė Trepēė, nė Novobėrde etj. Pėrhapja e ritit katolik nė Kosovė e nė treva tė tjera veriore shqiptare ėshtė lidhur me pushtimin e tyre nė atė kohė nga ana e shtetit serb tė Rashės. Lėvizja fetare mori njė karakter tė theksuar kombėtar. Kjo qe arsyeja qė shteti dhe kisha serbe ndėrmorėn njė luftė tė egėr pėr t'i shkėputur shqiptarėt nga "herezia katolike" e pėr t'i detyruar ata tė futeshin e tė ripagėzoheshin nė kishėn ortodokėse serbe. Ndonėse nė Veri arriti suksese tė rėndėsishme, katolicizmi nuk mundi ta shtrinte ndikimin e vet nė viset jugore shqiptare. Pėrpjekjet e Papatit nė kėtė drejtim nuk mundėn t'i rrezikonin asnjėherė seriozisht pozitat e kishės sė Kostandinopojės. Pėrveē kėsaj u krijua njė zonė katolike nė veri dhe njė tjetėr ortodokse nė jug. Midis tyre, nė Shqipėrinė e Mesme (Arbanon) u pėrvijua njė trevė, qė nė pikėpamje kishtare mbeti e pėrcaktuar deri nė kohėn e pushtimit osman.

12. Luftėrat Politike nė Shqipėri nė shek.XII-XIII. Principiata e Arbrit

1. Ekspansioni i shtetit serb tė Rashės nė viset veriore shqiptare
Nė periudhėn e kalimit nga shek. XII nė shek XIII pati njė ndryshim tė madh tė rrethanave politike brenda dhe jashtė Shqipėrisė. Forcimi i pėrpjekjeve pėr shkėputje nga Bizanti, nga njėra anė, dhe rėnia e shpejtė e Perandorisė, nga ana tjetėr, favorizuan krijimin e shteteve tė reja nė Ballkan. Tė tilla qenė Mbretėria Serbe e Rashės, Mbretėria Bullgare, Principiata e Arbrit dhe Despotati i Artės (i Epirit). Shteti serb i Rashės u krijua aty nga fundi i shek.XII dhe fillimisht pėrfshiu krahinėn e Rashės, nė veri tė Novipazarit, qė ishte njėkohėsisht atdheu i parė i serbėve. Por nė dy dhjetėvjeēarėt e fundit tė shek.XII, zhupani i madh serb Stefan Nemanja mundi t'i shtrinte kufijtė e shtetit tė tij nė drejtim tė jugut dhe tė jugperėndimit. Kronikat e vjetra serbe thonė se nė vitet e fundit tė shek.XII Nemanja arriti tė merrte pjesėn mė tė madhe tė Shqipėrisė sė Sipėrme (Dioklenė dhe Kosovėn). Po sipas kėtyre kronikave, serbėt shkretuan me atė rast qytetet e lulėzuara tė Ulqinit, tė Tivarit, tė Shkodrės, tė Drishtit dhe tė Danjės. Nė vendet e pushtuara, paria vendėse u shpronėsua, qytetet u ngarkuan me tribute tė rėnda. Nė Kosovė dhe nė Diokle kishat e manastiret u zunė nga pushtuesit qė dėbuan andej klerin vendės shqiptar dhe vunė klerikė sllavė. Shumė shpejt mbretėrit serbė e lanė Rashėn dhe e zhvendosėn rezidencėn e tyre nė qendrat e pasura tė posapushtuara. Mė 1250 edhe kisha serbe, tashmė autoqefale, e transferoi selinė e saj nga Ziēa nė Pejė. E mbėshtetur fuqimisht nga mbretėrit serbė, ajo iu vu punės pėr asimlimin fetaro-kulturor tė popullsisė shqiptare nėpėrmjet konvertimit (ndėrrimit) tė dhunshėm tė saj nė ortodoksinė serbe.

2. Principiata e Arbrit
Duke filluar nga shek.XI, burimet historike i japin njhė vend tė veēantė viseve shqiptare midis Drinit e SHkumbinit ,tė cilat quheshin Arabnon (Arbėr). Qė nė kohė kėtu ishin zhvilluar struktura politike autonome. Perandoria Bizantine, e ndohdur nė vėshtirėsi tė mėdha, ishte e shtrėnguar t'i njhte fisnikėrisė sė Arbrit tė drejta e privilegje gjithnjė mė tė mėdha. Mė 1166 burimet historike perėndim pėr herė tė parė njė dinjitar vendės me titullin prior Arbanensis (i pari i Arbrit). Nė fund tė shek.XII, nė Arbėr sundonte njė dinasti vendėse. Themeluesi i saj ishte Progoni (1190-1198). Sundimin e tij e trashėguan bijtė, nė fillim Gjini (1198-1208) e pas tij Dhimitri (1208-1216). Nėn drejtimin e kėtij tė fundit Principiata e Arbrit arriti kulmin e fuqisė sė saj. Dokumentet perėndimore tė kohės i atribuojnė atij titujt gjykatės (judex) e princi i arbėrve (princeps Arbanorum), kurse ato bizantine e quajnė arkond i madh (megas arhon). Martesa me Komenenėn, vajzė e mbretit serb Stefan Nemanja dhe mbesė e perandorit bizantin Aleksi III Engjėll, i solli Dhimitrit edhe titullin e lartė bizantin tė panhyperssebastit. Dhimitri kishte nė varėsi njė numėr krerėsh tė tjerė tė Arbrit qė ai i quante "njerėzit e mi" (homines mei). Ndėrmjet tyre pėrmendet edhe shtėpia e njohur e Jonimėve. Krushqia e lidhur me Nemanjėn nuk e mėnjanoi rrezikun e ekspansionit serb nė tokat e Principiatės sė Arnrit. Por, pas vitit 1204, rrezik mė imediat pėrbėnte Dukati venedikas i Durrėsit, njė ndėr formacionet latine qė u krijuan nė territoret e Perandorisė Bizantine pas Kryqėzatės IV. Pėr tė siguruar aleatė, Dhimitri nenshkroi mė 1209 njė traktat me Republikėn e Raguzės (Dubrovniku i sotėm). Po atė vit, Dhimitri i Arbrit filloi trataivat me papėn Inocenti III pėr konvertimin e tij, tė klerit, tė fisnikėve dhe tė popullit tė tij, nė ritin katolik. Hapi i principit Dhimitėr ishte njė veprim i shkathėt politik pėr t'u lidhur, nėpėrmjet Papatit, me botėn perėndimore dhe pėr tė siguruar aleatė kundėr Venedikut, qė nuk shihej me sy tė mirė nga fuitė e tjera tė Perėndimit pėrfshirė dhe Papatin. Konflikti i Dhimitrit tė Arbrit me Dukatin venedikas tė Durrėsit kaloi nė plan tė dytė, kur nė jug tė Shkumbinit filloi tė rritej rėndėsia e njė formacioni tė ri, tė lidnur pas Kryqėzatės IV e Despotatit tė Artės.

3. Despotati i Artės dhe Principiata e Arbrit
Pas rėnies sė Kostandinopojės nė duar tė latinėve, mė 1204, njė pinjoll i familjes perandorake bizantine, Mihali I Engjėlli krijoi nė trevat e themės sė dikurshme tė Nikopojės (Epir) njė formacion tė ri politik, Despotatin e Artės. Fillimisht ky formacion pėrfshinte treva e popullsi kryesisht shqiptare. Despoti, Mihali I Engjėlli, i zgjeroi zotėrimet e tij vazhdimisht nė veri. Mė 1210 ai kishte mbėrritur nė rrjedhėn e lumit Shkumbin. Pa pėrfilluar marrėveshjen e nėnshkruar atė vit me dukėn e Venedikut, Pietro Zian, despoti i Artės sulmoi mė 1213 Durrėsin dhe e pushtoi atė. Kėshtu mori fund Dukati venedikas i Durrėsit. Deri nė fund tė jetės sė tij (Mihali I u vra mė 1216 nė kėshtjellėn e Beratit), Despotati i Artės arriti njė shtrirje tė gjerė, nga Gjiri i Korintit, nė jug, e deri nė Durrės, nė veri. Vėllai i Mihalit I, Teodori, e ēoi mė pėrpara politikėn e pushtimeve. Ai e mbante veten pėr trashėgimtar tė ligjshėm tė frontit bizantin, tė uzurpuar nga latinėt. Nė kėtė kuadėr, mė 1217 ai i zuri pritė dhe shpartalloi perandorinė e porsaemėruar latin tė Kostandinopojės, Pier dė Kurtėne, qė kishte zbarkuar nė Durrės dhe po marshonte drejt kryeqytetit. Nė kėtė betejė, qė u zhvillua nė luginėn e Shkumbinit, ai u ndihmua nga forcat e Arbrit. Pas vdekjes sė Dhimitrit, mė 1216, nė Arbėr erdhi nė fuqi fisniku Grigor Kamona. Princi i ri i Arbrit, qė u martua me tė venė e Dhimitrit, u vu nėn ndikimin politik tė despotit tė Artės. Ndėrkohė, edhe kisha e Arbrit, pas hapave tė bėrė nė drejtim tė Papait nė kohėn e Dhimitrit, u rikthye nė traditėn ortodokse e u vui nė varėsi tė kryepeshkopit tė fuqishėm tė Ohrit, Dhimitėr Komantiani, qė ishte bashkėpunėtor i ngushtė i despotit tė Artės. Pas fitores nė Arbanon kundėr perandorit latin Pjer dė Kurtėne, despoti i Artės Teodor Engjėlli pushtoi njėrėn pas tjetrės kėshtjellat e Tesalisė e tė Maqedonisė. Mė 1224 ai u mori latinėve qytetin e Selanikut, ku u kurorėzua perandor. Teodori ishte shumė pranė qėllimit tė tij final, pushtimit tė Kostandinopojės dhe restaurimit tė Perandorisė Bizantine, kur mė 1230 forcat e tij u asgjėsuan nė Klokotnicė (Trakė) nga cari bullgar Ivani II Asen. Pas kėsaj Despotati i Artės, qė kishte pėrfshirė ndėrkohė popullsi sa shqiptare, aq edhe vllahe, sllave e greke, u shpėrbė dhe u rrudh nė shtrirjen historike tė tij nė Shqipėrinė e Poshtme. Viset midis Ohrit, Vlorės e Durrėsit pėr gati 10 vjet ranė nėn sundimin bullgar derisa despoti i ri i Artės, Mihali II Engjėlli, i ribashkoi ato me zotėrimet e tij (1241). Por mbajtja e tyre u bė e vėshtirė, pasi kėtej e tutje pėr ato filloi tė kishte pretendime edhe Perandoria e Nikesė, njė formacion bizantin i krijuar nė Azinė e Vogėl pas vitit 1204. Nė fillim tė viteve 50, nė vijim tė disa fushatave, fitimtare, perandori Jan Vatace i nikesė pushtoi territoret e Despotatit tė Artės. Mė 1252 ai mori krejt zonėn e Devollit e tė Kosturit. Princi Gulam i Arbrit, qė atij fronti, u bashkua me perandorinė Vatace. Por pasardhėsi i Vataces, Teodor Laskari, e trajtoi Arbrin si njė provincė tė nėnshtruar. Popollsisė iu ngarkuan taksa tė rėnda dhe vendi u privua nga autonomia politike qė, kur mė shumė e kur mė pak, e kishte gėzuar nė tė gjitha kohėrat. Nė Arbėr u vendos njė administratė ushtarake nėn komandėn e gjeneralit bizantin Kostandin Habaronit. Forcimi i kontrollit ushtarak dhe vendosja e taksave dhe e detyrimeve mbi popullsinė e Arbrit shkaktoi shpėrthimin e njė kryengritje tė fuqishme antibizantine qė u shtri edhe nė viset jugore shqiptare tė Despotatit tė Artės. Despoti Mihali II Engjėlli e shfrytėzoi kėtė rrethanė pėr tė kaluar nė kundėrsulm, duke i shkėputur rivalit tė tij tė Nikesė njė sėrė kėshtjellash nė Maqedoni. Por, nė betejėn finale nė Pelagoni (afėr Manastirit), trupat e despotit tė Artės u detyruan tė kapitullonin pėrballė forcave superiore tė perandorit tė ri tė Nikesė, Mihali VIII Paleologu, dhe tė linin nė duart e kėtij tė fundit pjesėn mė tė madhe tė territoreve tė Despotatit.

4. Mbretėria e Sicilisė dhe Shqipėria
Nė betejėn e pelagonisė, despotit Mihali II Engjėlli i erdhėn nė ndihmė dy dhėndėrat e tij, princi frėng i Akesė, Guljelmi II Villėharduen dhe sovrani gjerman i Mbretėrisė sė Sicilisė, Manfred Hohenshtaufen. Ky i fundit, qė nga ardhja e tij nė pushtet, mė 1254, zbatoi me vendosmėri politikėn e dikurshme lindore tė normanėve tė Sicilisė. Nė dimrin e vitit 1257, duke pėrfituar nga trazirat nė bregun tjetėr, ushtritė e tij zbarkuan dhe pushtuan kėshtjellat shqiptare tė Durrėsit, tė Spinaricės, tė Beratit dhe tė Kaninės. Despoti Mihali II Engjėlli u detyrua ta pranonte faktin e kryer. Madje, me qėllim qė ta tėrhiqte nė konfliktin e tij me Nikenė, ai i dha Manfredit vajzėn Helenė pėr grua dhe si pajė zotėrimit e Korfuzit, tė Himarės e tė Butrinit. Si mėkėmbės tė zotėrimeve tė tij tė reja nė Shqipėri, Manfredi caktoi komandantin e flotės sė tij, admiralin Filip Kinardi, qė u martua me njė grua fisnike nga Kanina. Pėr qeverisjen e trevės shumė tė rėndėsishme tė Arbrit, Manfredi krijoi njė ofiq tė ri, atė tė "kapitenit tė Arbrit", qė e kishte selinė nė Durrė. Kėtė detyrė tė rėndėsishme Manfredi ia besoi njė fisniku shqiptar nga dera e Vranajve, Andrea Vranės. I angazhuar me njė konflikt tė egėr kundėr Papait dhe pėrkrahėsve tė tij nė itali, mbreti i Sicilisė, u pėrpoq tė bėnte pėr vete fisnikėt shqiptarė, duke i tėrhequr nė qeverisjen e zotėrimeve tė tij. Vrasja e Manfredit nė betejėn e Beneventit, mė 1266, dhe kurorØzimi i ngadhėnjyesit, kontit frėng Karl Anzhu, si mbret i ri i Sicilisė, ngjalli shqetėsim tė madh nė zotėrimet shqiptare. Karli kishte famėn e njė sovrani mizor, ndaj pėrpjekjet e tij pėr t'i marrė pa luftė zotėrimet e pėrtej detit hasėn nė kundėrshtiminin e fisnikėve shqiptarė. Por shtimi i presionit bizantin dhe serbi bindi, mė 1272, krerėt e Arbrit, si dhe fisnikėt e qyteitt tė Durrėsit, qė tė binin nė ujdi me Karlin I Anzhu. Rol tė rėndėsishėm nė kėtė afrim kisha katolike e Arbrit dhe e Durrėsit, qė u rreshtuan nė pozitat filo-anzhuine tė Papatit.Nė traktatin e nėnshkruar nė shkurt tė vitit 1272 ndėrmjet mbretit Karl dhe bujarėve shqiptarė vendosej krijimi i Mbretėrisė sė Arbrit (Regnum Albanie) nėn sovranitetin e Karlit I Anzhu, qė me kėtė rast u quajt mbret i Sicilisė dhe i Arbrit. mbreti anzhuin merrte pėrsipėr t'i mbronte bujarėt shqiptarė nga armiqtė dhe t'u garantonte atyre pronat, titujt, privilegjet qė u kishin dhėnė perandorėt e Bizantit, si dhe tė respektonte "zakonet e tyre tė mira", qė nėnkuptonte ruajtjen e formave tradicionale tė vetėqeverisjes. Pavarėsisht nga kėto premtime, anzhuinėt vendosėn nė zotėrimet shqiptare njė regjim tė rreptė pushtimi. Sundimi i tyre filloi me vendosjen e njė administrate ushtarake tė pėrfaqėsuar nga funksionarė francezė, ku elementi vendės u rrėnjanua krejtėsisht. Vendosja e anzhuinėve u shoqėrua gjithashtu nga shpronėsime tė shumta tė pronarėve vendės. Mjaft pinjollė tė familjeve Skurra, Muzaka, Blinishti etj. u dėrguan nė atė kohė si pengje ose robėr nė kėshtjellat anzhuine tė Barit, tė Tranit, tė Molfesė etj. Kjo politikė shtoi pakėnaqėsinė e vendėse. Si rrjedhojė shpėrthyen kryengritje tė hapura antianzhuine, tė cilat u nxitėn dhe u pėrkrahėn edhe nga perandori Mihali VIII Paleologu i Bizantit, qė u mundua ta shfrytėzonte situatėn pėr tė dėbuar anzhuinėt dhe pėr tė rivendosur kontrollin e tij nė tė gjithė Shqipėrinė. Nė pranverėn e vitit 1281 trupat anzhuine pėsuan njė disfatė tė rėndė nėn muret e kėshtjellės sė beratit. Brendas vitit 1285 anzhuinėt u detyruan tė braktisin tė gjitha kėshtjellat shqiptare, mė pėrjashtim tė Butrintit. Nė vendet e zbrazura prej tyre u rivendos pushteti bizantin.

13-14 Fuqizimi i Principiatave Shqiptare gjatė shek.XIV

1. Gjendja politike nė Shqipėri nė fillim tė shek.XIV
Pas fitores nė betejėn e Beratit mbi anzhuinėt (1281),  perandori Mihali VIII Paleologu u pėrpoq t'ia kthente pėrsėri Perandorisė Bizantine tė gjtiha territoret qė kishte pasur para vitit 1204. Por bizantinėt mundėn tė mbanin vetėm viset midis Shkumbinit e Vjosės qė i organizuan si njė despotat me qendėr Beratin. Serbėt pėrfituan nga luftėrat e fundit anzhuine-bizantine dhe i pėrforcuan pozitat e tyre nė Shqipėrinė e Veriut. brenda vitit 1308 ata i shtynė kufijtė e tyre deri nė vijėn Mat-Ohėr. Nė fillim tė shek.XIV anzhuinėt e Napolit organizuan njė fushatė tė dytė nė Shqipėri. Por kėsaj radhe ata s'mundėn tė merrnin thjetėr territor, veē atij tė Durrėsit, qė e mbajtėn me ndonjė ndėrprerje deri nė vitet 60 tė shek.XIV dhe qė u vazhduan ta quanin "Mbretėri e Arbrit", megjithėse ai pėrfaqėsonte vetėm njė pjesė tė vogėl tė zotėrimeve tė tyre tė para nė Shqipėri. Si rrjedhojė, nė fillim tė shek.XIV, Shqipėria ishte nėn juridiksionin e mbretit tė Serbisė, tė mbretitanzhuin tė Napolit, tė perandorit bizantin e tė despotit tė Artės. Por burimet e kohės pohojnė se autoriteti i sovranėve tė huaj ishte nė mjaft zona formal. Historiani bizantin Kantakuzeni thotė se shqiptarėt e despotave tė Beratit, tė Artės tė Tesalisė ishin "tė pavarur" dhe "nuk pyesnin pėr perandorin". Karakteristikė nė kėtė fazė ėshtė se pushtetet e huaja mundoheshin t'i bėnin pėr vete krerėt shqiptarė, duke u dhėnė atyre liri e priviligje gjithnjė e mė tė mėdha. Nė traktatet e nėnshkruara, mė 1336, me despotin Gjon Muzaka e mė 1338 me kontin Tanush Topia, anzhuinėt e Napolit merrnin pėrsipėr njė sėrė detyrimesh ndaj bujarėve shqiptarė dhe kėrkonin prej tyre vetėm bindje formale. Kjo tregon qartė ndryshimin e raportit tė forcave ndėrmjet pushtetit tė huaj dhe strukturave vendėse. Nė vitet 20-30 tė shek.XIV nė gjithė gjerėsinė e trevve shqiptare shpėrthyen kryengritja qė drejtoheshin kundėr serbėve, anzhuinėve dhe bizantinėve. Ato qenė veēanėrisht tė fuqishme nė Despotatin e Beratit. Krerėt shqiptarė tė atjeshėm prishėn traktatet e lidhura me pushtetin bizantin dhe sulmuan qytetet e Vlorės e tė Beratit, si dhe garnizonet bizantine tė Skraparit, tė Kėlcyrės e tė Tomorit. Lėvizja pėrfshiu pėr pak kohė trevat e Ohrit, tė Devollit, ztė Kolonjės, tė Leskovikut si dhe popullsitė shqiptare tė Tesalisė. Perandori Androniku III Paleologu organizoi njė sėrė fushatash ndėshkimore, ndėr tė cilat mė e rėndėsishmjaqe ajo e vitit 1336, ku ushtritė bizantine, tė pėrforcuara me mercenarė turq, ripushtuan qendrat qytetare dhe i ndoqėn kryengritjen u vranė ose u dėbuan, kurse pasuria e tyre u konfiskua. Gjatė kėsaj fushata perandori Andronik III arriti tė ankesonte edhe Despotatin e Artės. Por pas disa vitesh, mė 1341, me vdekjen e Andronikut III, nė tė gjitha kėto vende shqiptarėt u ngritėn pėrsėri dhe e dėbuan administratėn bizantine. Kėshtu Shqipėria u shkėput pėrfundimisht nga Perandoria e Bizantit.

2. Shqipėria nėn Stefan Dushanin
Ndėrkohė, Mbretėria Serbe po arrinte kulmin e fuqisė sė saj dhe po pėrgaditej tė zėvendėsonte studimin e bizantinėve nė kėto treva. Brenda vitit 1346,  serbėt zunė kėshtjellat e Ohrit, tė Kosturit, tė Beratit e tė Vlorės. Mė 1348 ata pėrfunduan pushtimin e Tesalisė dhe tė Shqipėrisė sė Poshtme. Stefan Dushani, pasi u kurorėzua perandor mė 1346, filloi ta quante veten "perandor tė vendeve bizantine, sllave e shqiptare". Ndonėse e ruajti strukturėn e vjetėr administrative tė territoreve tė pushtuara, Stefan Dushani bėri ndryshime pėrsa i pėrket pėrbėrjes sė klasės drejtuese. Nė krye tė administratės u vunė komandantė e tė afėrm tė carit serb. Kėshtu nė krye tė Despotatit tė Beratit u vu despoti Ivan Komnen Aseni, kunti i car Dushanit. Shqipėria e Poshtme iu la nė qeverisje Simeon Uroshit, kurse Tesalia iu la Qezar Prejlubit. Sa pėr zonėn e Arbrit (Arbanoni), aty s'ka shenja tė vendosjes sė njė administrate serbe. Nė vitin 1343 Stefan Dushani i rikonfirmoi qytetit tė Krujės, kryeqendrės sė Arbanotit, priviligjet e vjetra tė perandorėve bizantinė. Bashkė me Arbanonin, edhe Durrėsi mbeti jashtė zonės sė pushtimit serb. Zotėr tė qytetit vazhduan tė ishin anzhuinėt e Napolit. Vendosja e regjimit serbe nė tokat shqiptare e politike. Perandoria e Dushanit ishte njė shtet, ku popujt josllavė, nė radhė tė parė shqiptarėt, iu nėnshtruan shtypjes dhe diskriminimit tė egėr ekonomik shoqėror e fetar. Ky status robėrimi gjeti pasqyrimit e vet mė tė plotė nė dokumentin mė tė rėndėsishėm tė sė drejtės mesjetare serbe, nė "Kodin e Stefan Dushanit", i hartuar mė 1349. Pakėnaqėsia ndaj sundimit serb shpėrtheu shpeshherė nė revoltat e kryengritjet e hapura tė shqiptarėve. Qysh nė vitin e parė tė sundimit tė Stefan Dushanit, mė 1331, nė zonėn e Zetės, shpėrtheu njė kryengritje e fuqishme e drejtuar nga bujari Dhimitėr Suma. Aty nga viti 1355, shqiptarėt e Tesalisė u ngritėn kundėr qeveritarit serb, Qezar Preljubit, dhe e vranė atė. Po atė kohė, banorėt e Despotatit tė Beratit ngritėn krye kundėr despotit Ivan Asen. Si rrjedhjojė, Himara dhe Berati u shkėputėn nga sundimi i qeveritarit sllav, qė e zhvendosi qendrėn e tij nė Vlorė. Qėndresa e shqiptarėve kundėr pushtimit serb nė gjysmėn e parė tė shek. XIV gjeti pėrkrahjen e vendeve tė tjera evropiane, tė cilat ishin tė shqetėsuara nga fuqizimi i shtetit serb. Papėt e Romės protestuan vazhdimisht kundėr shtypjes dhe konvertimit tė dhunshėm tė katolikėve shqiptarė dhe kėrcenuan mbretėrit serbė me organizimin e kryqėzatave antiserbe. Qysh nė vitin 1319 njė numėr i madh bujarėsh shqiptarė, nga jonimėt e Zetės e deri te Muzakajt e Beratit, u pėrfshinė nė veprimet e koalicionit antiserb tė drejtuar nga papa Xhovani XXII, qė bashkoi edhe mbretin e Napolit, tė Hungarisė, si dhe banin e Kroacisė. Me kėtė rast krerėt shqiptarė, nė njė apel drejtuar papės, i shprehnin gatishmėrinė e tyre "pėr t'u hedhur nė kryengritje dhe pėr tė flakur tej zgjedhjen tiranike tė mbretit tė Rashės". Nė vitin 1332 kryepeshkopi i Tivarit, GuljelmAdfami, i shkruante dukės sė Burgonjės, Filipit VII Valua, se shqiptarėt ishin gati tė rrėmbenin armėt kundėr pushtuesve serbė. Sipas tij, me 15 000 kalorėsit qė mund t'i nxirrnin menjėherė nė fushėn e betejės, shqiptarėt e Zetės garantonin suksesin e ēdo kryqėzate antiserbe tė fuqive tė Evropės. Katėr vjet mė vonė, mė 1336, sihin vetė krerėt e Arbrit dhe qytetarėt e Durrėsit ata qė i bėnė thirrje mbretit Robert Anzhu tzė Napolit tė bashkohej me ta, pėr tė dėbuar nga trojet e tyre pushtuesit serbė. Vdekja e car Dushanit mė 1355 shėnoi edhe fundin e perandorisė sė tij. Fisnikėt shqiptarė iu vunė punės pėr tė rifituar zotėrimet e tyre e pėr tė krijuar principatat e veta tė pavarura. Ky proces i emancipimit politik tė klasės feudale shqiptare u realizua shpeshėherė nė luftė me mbeturinat e pushtetit serb dhe tė pushteteve tė tjera tė huaja, qė vazhdonin t'i konsideronin trevat shqiptare si domen tė tyre.

3. Principatat shqiptare tė Gjin Bua Shpatės dhe tė Gjon Zenebishit
Nė vitin 1357 bujarėt e Shqipėrisė sė Poshtme nga familjet Shpata, Zenebishi, Losha etj. e detyruan sundimtarin e atjeshėm serb, Simeon Uroshin, tė braktiste vendin dhe tė vendosej nė Tesali. Nė vitin 1358 ata shpartalluan edhe pėrpjekjen e Niqiforit II, pėrfaqėsuesit tė fundit tė dspotėve tė vjetėr bizantinė, pėr tė marrė pushtetin nė Shqipėrinė e Poshtme. Nė vendin e quajtur Akelos (afėr Artės), forcat e Niqiforit II u thysen nga shqiptarėt dhe ai mbeti i vrarė. Pas kėsaj, gjithė Shqipėria e Poshtme bashkė me Etolinė dhe Akarnaninė nė jug tė Gjirit tė Artės u nda ndėrmjet bujarėve shqiptarė. Zenebishajt, me qendėr nė Gjirokastėr, kishin Dropullin, Delvinėn e Ēamerinė. Pjetėr Losha u bė zot i tokave qė shtriheshin midis Pragės dhe Artės, qė ishte endra e vjetėr e Despotatit. Gjin Bua Shpata sundonte nė krejt Etolinė dhe Akarnaninė, deri nė gjirin e Korintit; qendra e tij nė Angjelokastėr. Pas vdekjes sė Pjetėr Loshės, Gjin Bua Shpata mori edhe zotėrimet e tij dhe u vendos nė Artė, ku dsundoi me titullin e lartė tė despotit. Nė tė gjithė Shqipėrinė e Poshtme vetėm qyteti i Janinės nuk u pėrfshi nė zotėrimet e princėrve shqiptarė. Para largimit tė tij nga Shqipėria e Poshtme, Simeon Uroshi kishte lėnė kėtu si sundimtar despotin serb Thoma Preljuboviēin, djalė i qeveritarit serb tė Tesalisė, Preljubit, qė njė vit mė parė ishte vrarė nga shqiptarėt e atjeshėm. Banorėt shqiptarė tė Janinės dhe tė fshatrave pėrreth u tiranizuan aq keq prej despotit serb, saqė ky u pagėzua prej bashkėkohėsve me epitetin "vrasės i shqiptarėve". Princėrit Gjin Bua Shpata dhe Gjon Zenebishi, tė ndihmuar dhe Gjon Zenebeshi, tė ndihmuar dhe nga popullsia shqiptare brenda e jashtė Janinės, e sulmuan vazhdimisht qytetin, por s'mundėn ta merrnin. Thoma Preljuboviēi dhe arkondėt serbė e bizantinė tė Janinės gjetėn mbėshtetje si te komandantėt serbė e turq tė Tesalisė e tė Maqedonisė, ashtu edhe tek anzhuinėt e Napolit. Nė vitin 1386 Thoma Preljuboviēi u vra nga njeri i truuprojės sė tij. Pėr tė shmangur pėrfshirjes e Janinės nė zotėrimet e princėrve shqiptarė tė Shqipėrisė sė Poshtme, njerėzit e rrethit tė Preljuboviēit thirrėn si pasues tė tij kontin italian Ezau Buondelmonti Aēajuoli. Me ndihmėn e turqve dhe tė nipit tė tij Karl Tokos, kont i Qefalonisė, Ezau u pėrpoq tė siguronte pushtetin e tij nė Janinė dhe ta shtrinte atė jashtė saj. Por gjatė njė beteje nė Dhivėr (tė Sarandės), mė 1399, ushtria e Ezaut, e pėrbėrė kryesisht nga tė Janinės, u shpartallua nga forcat e Gjon Zenebishit. Me vdekjen e Gjin Bua Shpatės mė 1399, Despotati shqiptar i Artės u dobėsua vazhdimisht. Krahas armiqėsive tė vjetra me zotėrit e Janinės, pasardhėsi i Gjinit, Muriq Shpata, u ndesh me synimet e Venedikut e tė kontit Karl Toko tė Qefalonisė. Ndėrkohė u intensifikuan edhe inkrsionet e turqve tė thirrur shpeshėherė nga despoti Ezau i Janinės. Pas vdekjes sė despotit italian Ezaut tė Janinės, mė 1411, njerėzit e tij i ofruan qytetin tė nipit, Karl Tokos. Ndonėse sundimi i kontit tė Qefalonisė nė Janinė u pėrurua me disfatėn e rėndė qė forcat e Gjon Zenebishit i shkaktuan ushtrisė sė tij nė krane (afėr Finiqit) mė 1411, Karl Toko "herė me luftė e herė me dredhi", siē thotė njė dėshmi e kohės, arriti tė nėnshtronte krerėt shqiptarė tė viseve tė ndryshme tė Shqipėrisė sė Poshtme. Mė 1416 ai i mori Artėn pėrfaqėsuesit tė fundit tė dinastisė sė Shpatajve, vėllait tė islamizuar tė Muriq Shpatės, Jakupit. Kėshtu mori fund sundimi i pinjollė tė saj emigruan nė Peloponez e mė tej nė Itali, ku u shquan si fisnikė e ludtėtarė tė zotė.

4. Karl Topia, "zot i gjithė vendit tė Arbrit"
Nga Shkumbimi e deri nė rrjedhjen e lumit Mat shtrihej Principiata e Topiajve. Pas vdekjes sė Dushanit, konti Karl Topia arriti tė bashkonte nėn sundimin e tij kėto territore qė i kishin pasur edhe paraardhėsit e tij, Tanushi dhe Andrea.
Ndonėse formalisht ishte vasal i mbretit anzhuin tė Napolit, Karl Topia shkėputi ēdo lidhje feudale me tė. Nė vitin 1368 ai sulmoi dhe pushtoi qytetin e Durrėsit, pa pėrfillur protestat e anzhuinėve, tė Papatit e tė vetė Venedikut, qė i trembej gjithmonė daljes sė feudalėve shqiptarė nė det. Megjithėse pėrkohėsisht Karl Topia u detyruar ta linte pėrsėri Durrėsin nė duar tė anzhuinėve, nė mesin e viteve 70 ai zotėronte njė pjesė tė mirė tė brezit bregdetar, nga kepi i Rodonit nė veri, e deri nė derdhjen e Semaint nė jug, ku kishte mundur tė largonte zotėrit e mėparshėm, Muzakajt. Nė lindje zotėrimet e tij kufizoheshin me zotėrimet e Andrea Gropės, qė shtriheshin midis Dibrės e Ohrit. Vetė qyteti i Ohrit u pėrgfshi pėr pak kohė nėn sundimin e princit Topia. Nė kėtė mėnyrė Karl Topia arriti tė bashkonte pothuajse gjithė territoret e Arbrit tė vjetėr. Jo pa arsye ai quhej “zot i gjithė vendit tė Arbrit (Albanotit)” dhe e mbante veten si vazhdues tė traditės shtetėrore qė kishte nisur pikėrisht nė kėtė trevė qysh nė shek.XII me Principiatėn e Arbrit.